Grandiozinė Kaziuko mugė Dubline
2012 kovo 10-11
Mano veltinio avalynei 2012 sausį buvo suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas (Nr. 00422).
To pasekoje, Žemės ūkio ministerija (toliau -ŽŪM) suteikė galimybę sudalyvauti keletoje renginių, iš dalies finansuojamų valstybės.
Pasirinkau Dublino Kaziuko mugę. Ne dėl to, jog Vilniaus Kaziukas kažkuo prastesnis, ar ne toks linksmas, ar, galų gale, neduok Die, ne toks kokybiškas…Tiesiog. Lietuvoje per daug nagingų žmonių, kas trečias stendas “suveltas”, o kokybė įvairi. Išties dauguma tikrų meistrų net nebedalyvauja su veltiniu čia, mat nuo jų pasiūlos gausos ir paklausos trūkumo matyt daugumai nusvyra rankos kurti. O ir parduodamų yra visokių, vos išmokus velti pardavinėjama už labai patrauklią kainą pirkėjui, tačiau dėl kokybės (ypač šliopukų, kurie turi būt itin kruopščiai suvelti, kad tarnautų ilgai ir nuolankiai:) kartais drįstu abejoti. Na, o už “kapeikas” atiduoti savo išpuoselėtą kūrinį gaila, geriau padovanosiu:)
Tad nutariau išbandyti Dubline organizuojamą mugės lankytojų srautą. Na, išties, žmonių buvo gausu, tačiau dauguma atėjo paragauti lietuviškų tradicinių skanėstų: riestainių, meduolių, karamelinių gaidelių, rūkytų mėsos gaminių, išgert lietuviško tikro, nepasterizuoto alaus…98% lankytojų- Airijoje gyvenantys lietuviai, vos keletas užklydo bežioplinėjančių airių ar Dubline gyvenančių kitų tautų žmogelių. Na, aplink veltinio stendą, mano galva, sukosi išties gausus būrys smalsaujančių ir šiaip žioplinėjančių. Klausimų uždavė gausiai, čiupinėjo, matavosi, klausė, ar tai išties vilna, ar avių vilna…
Vietiniai airiai labai nepatikliai arba perdėm atsargiai čiupinėjo veltas šlepetes, veltinius batus. Hm, nepasitiki lietuviais bei jų gaminiais?Galbūt, o gal ir dėl to, kad tai išties unikalus ir ne per daug matytas rankų darbo kūrinys pačiame Dubline? Sunku pasakyt, bet išvados tokios, jog lietuviai daugiausia domėjosi, čiupinėjo ir įvertino rankų darbo veltą avalynę.
Dauguma veltukų buvo “susukti” naudojant lietuvišką natūralią šiurkščiavilnių avių vilną, chemiškai neapdorotą, sveiką, maloniai masažuojančią padus.
Beje, veltinio stendas gavo “Įdomiausios prekės” apdovanojimą:
Štai tokia patirtis, tokia viešnagė į gausiai lietuvių apgyvendintą Dubliną. Ten jau tikras pavasaris, plius 15, žydi akacijos, narcizai, laksto laimingi kiškiai ir lapės, akylai stebėdamos besiporuojančius paukštukus…
Išsiilgusi tikro pavasario Lietuvoje Gabija
2012-03-20
Vilnos vėlimo amato rekonstrukcija
2011-07-21
Tradiciškai, kaip ir kasmet, šiemet Kernevėje liepos 8-10 dienomis vyko didis “mindauginių” minėjimas – Gyvosios archeologijos dienos. Būrys senųjų meistrų demonstravo amatus, suteikė galimybę žmonėms pažinti istoriją, grįžti daugelį metų atgal ir suvokti, kaip anuomet buvo gyventa, kuo žmonės maitinosi, kokia buvo jų buitis, aprėdai, pramogos…Savo jėgas demonstravo kariai, puikiai drobiniais drabužiais apsirėdę vaikiūkščiai nedavė ramybės ir tempė savo maitintojus žemyn į piliakalnių papėdę pasidžiaugti veisliniais lietuviškais dėmėtais paršiukais, žemaitukais, šiurkščiavilnėmis avelėmis…
Lietuviškų šiurkščiavilnių avelių vilna – puikioji nuostabioji, ją kedenome pristatydami senąjį vilnos vėlimo amatą pirmąkart tokiame renginy (ir, tikimės, ne paskutinį). Su kolege archeologe Ramune Butrimaite ir mūsų abiejų atžalomis dalinomės patirtimi su aplinkiniais, šventėje apsilankiusiais žmonėmis. Jie išties buvo itin žingeidūs, klausinėjo viso proceso, kaip senovėje buvo gamintos veltinio kepurės, veltinukai – batukai, kokie archeologiniai radiniai liudija apie šio amato buvimą Lietuvos teritorijoje.
Išties Lietuvos dirvožemis nėra palankus tekstilės radiniams, tad pavieniai veltinio radiniai buvo rasti Vilniaus senamiestyje, kur jų paskirtis išties nėra aiški. Taipogi Žemutinės pilies teritorijoje archeologinių tyrimų metu aptiktas veltas padukas bato viduje. Viena iš galimybių rekonstruoti senąjį amatą – analogų paieška. Kadangi avys auginamos jau kelis tūkstančius metų, negalėjo tuometiniai žmonės nepanaudot jų vilnos. Be abejo, veltinio audinys, austas staklių pagalba buvo dėvimas, tačiau ar ne paprasčiau vilną yra suvelt naudojant vandenį, tiesiog rankų, na, galbūt ir medinių vėzdų pagalba? Tokią prielaidą galime daryti drąsiai, manau. Ir gamino išties praktiškus gaminius: kepures, batus, pošarvius. Vilna yra gyva, ji kvėpuoja, turi savybę pati išsivalyti, ir dar ji yra vietinė, nereikia importuot (na, tarkim, švelniavilnė merinosų vilna atkeliavo tik XIX a. į Lietuvos teritoriją, tačiau vietinė šiurkščiavilnė, juodgalvių, Romanovų avių vilna puikiai tarnavo).
Tad naudodamos šiurkščiavilnių avių vilną paskutinę šventės dieną ryžomės sudėlioti vilną kilimui…Dėliojo visi, vaikai, suaugę, praeiviai ir dalyviai, jau buvome praradusios viltį suvelt jį, kai vienas žmogelis pasakė, jog baigėsi ant piliakalnių vanduo…na, nuo upės tai neneši gi…Bet galų gale jo atsirado!Labai pasistengėme,ir kilimėlis džiūva jau sodyboje. Tikimės, ilgai tarnaus!
Na, puikios fotografės Vėtrės Antanavičiūtės Meškauskienės dėka grožėkitės puikiais vaizdais:)
Iki
Susivėlusi Gabija
