Kaip žinia, esu Gabija vardu. Šiuo metu gyvenu Vilniuje. Galbūt kaip ir daugelio šiandienos veltiniautojų mano vilnonis kelias prasidėjo nuo kuklaus noro pasigamint sau veltinio karolius. Tie spalvoti burbulai traukė akį nors tu ką! Labai knietėjo išnarplioti jųjų gaminimo techniką. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Dar 2006-ųjų vasarį susibūrus nedidelei grupelei mamų su kūdikiais kiekvieną pirmadienio rytą mindavome vienos jaukios Šv.Stepono gatvelės studijos slenkstį ir porai valandų pasinerdavome į nepakartojamą pažintį su veltiniu. Iš pradžių karoliukai, padėkliukai kavai, vėliau rankinės ir dar didesni bei sudėtingesni kūriniai (kūdikius tuo tarpu “sumesdavome” į krūvą, ant žemės, ant minkšto kilimėlio; kol jie viens kitą išsičiupinėdavo, išsityrinėdavo, spėdavome sukurpti šį bei tą:). Pirmosios mokytojos Dinos skleidžiama meilė veltiniui buvo puikus akstinas tęsti pradėtus darbus, tobulinti techniką ir įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Ačiū jai už galimybę velti kartu su gyvais “rankinukais”, mat ne visur jie toleruojami, toli gražu!
2006-ųjų rudenį baigiau mokomuosius kursus pas vieną iš menininkių grupės „Baltos kandys“ narių Austėją Jurgelionytę.
Įgijusi pakankamai patirties, kad savo mintimis ir darbais galėčiau pasidalinti su kitais, per 2007/08 metų sezoną buvau surinkusi tris velėjų grupeles, kurioms atskleidžiau vilnos vėlimo paslaptis pradedantiesiems. 2009 metais rengiau veltinio užsiėmimus PC “Pupa”, Pilaitėje, bei EkoBangoje PC “Gedimino9″.
Manau, jog vilnos vėlimą, kaip šokį ar tapybą, drąsiai galima priskirti prie meno terapijos sričių. Tai išties savotiškas atsipalaidavimas, bendravimas, o vilnos čiupinėjimas ir apdorojimas rankomis masažuoja delnus, kuriuose yra daug gyvybiškai svarbių taškų, gerina kraujotaką, ramina. Tai saviraiškos būdas, nes gyvenimas be kūrybos – tai tik laiko gaišimas, manau. Ir žinokim viena, jog kiekvienam yra duota ši kūrybinė gyslelė, kuri turi būti stimuliuojama, o jei dar neatradote jos savy – niekada nevėlu pradėti paieškas.
Na, išties mokslų gali baigti kalnus, bet svarbu viską “perleisti” per save, patirti, išjausti, įkvėpti, iščiupinėti skirtingas vilnos rūšis, vis ieškoti ir rasti tai, kas dar neparašyta, neparodyta, nepatirta. Galimybių begalė, tik reikia pasiraitoti rankoves ir pirmyn. Na, ir dar kelios poros rankų nepamaišytų išties!:)
Yra didelis noras prisidėti prie šio archajinio amato puoselėjimo. Kaip archeologė ir kultūros paveldo sergėtoja tikiu, jog viskas sukasi ratu, žmonės grįžta prie savo ištakų, semiasi patirties iš senolių ir turi pastarąją perduoti iš kartos į kartą.
Kūrybos, gerų idėjų ir įkvėpimo!
Susivėlusi Gabija
